Popiežius Pranciškus sekmadienio pavakare, atverdamas Bangio katedros šventąsias Duris, paskelbė Bangį dvasine pasaulio sostine ir prašė meilės ir taikos malonės Bangio arkivyskupijai, Centrinės Afrikos Respublikai, visai Afrikai ir visiems kraštams, kuriuose vyksta karai, stokojama taikos. Šiandien, šioje vietoje, dvasinėje pasaulio sostinėje Bangyje, prasidėjo Gailestingumo jubiliejus, pasakė popiežius Pranciškus, susirinkusiuosius pakvietęs per vertėją prie jo prisidėti karšta malda, prašant Dievo meilės ir taikos; kartokit su manimi, ragino Pranciškus, „meilės, taikos“, „meilės, taikos“
Popiežius vienas atvėrė Centrinės Afrikos Respublikos sostinės katedros duris, kurios per Gailestingumo metus, kitur pasaulyje prasidėsiančius po geros savaitės, antradienį, gruodžio 8 dieną, bus Bangio arkivyskupijos katedros šv. Durys. Jas atvėręs popiežius stabtelėjo prie slenksčio ir tik po trumpos susikaupimo pauzės įžengė į Nekaltai Pradėtosios Marijos katedrą, kurioje netrukus aukojo pirmojo Advento sekmadienio Mišias.
Visiems, kurie neteisėtai naudoja šio pasaulio ginklus noriu išsakyti prašymą: sudėkite šiuos mirties įrankius: apsiginkluokite teisingumu, meile, gailestingumu, kurie vieninteliai tikrai užtikrina taiką.
Kristaus mokiniai, kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai besidarbuojantys šalyje Afrikos širdyje, kuriai duotas ypatingas vardas ir kuri pašaukta atrasti Viešpatį kaip tikrąjį Centrą viso, kas gera, jūsų pašaukimas įkūnyti Dievo širdį savo bendrapiliečių tarpe. Tegul Viešpats padaro visus „tvirtus ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais“ (1 Tes 3, 13).
Popiežius Pranciškus Mišių homilijoje pasidžiaugė, kad jo pastoracinė kelionė sutapo su jubiliejinių metų pradžia Centrinės Afrikos respublikoje, užtikrino kad šiuo momentu jo širdyje ir mintyse visi krašto kunigai, pašvęstieji ir pastoracijos darbuotojai, o per juos visi krašto piliečiai, ypač visi ligoniai, senukai, gyvenimo žaidų paženklinti žmonės. Kai kurie jų galbūt yra praradę viltį ir daugiau nebepajėgia judėti, laukdami tiktai išmaldos; duonos, teisingumo, dėmesio ir gerumo išmaldos, sakė popiežius ir pridūrė: ir visi mes laukiame malonės: taikos išmaldos.
Kaip apaštalai Petras ir Jonas, kurie eidami į šventyklą neturėjo nei aukso, nei sidabro išmaldos prašančiam luošiui, taip ir aš, sakė popiežius Pranciškus, atėjau pasiūlyti jums Dievo jėgą ir galią, kurie išgydo žmogų, jį prikelia, padaro įgaliu pradėti iš naujo ir, Luko Evangelijos žodžiais, „irtis anapus ežero“ (Lk 8,22).
Tačiau Jėzus nesiunčia mūsų „anapus“ vienų, o kviečia „irtis anapus ežero“ su juo, kiekvienam atsiliepiant į specifinį pašaukimą. Ir mums svarbu suprasti, kad „irtis anapus ežero“ galėsime, bet tiktai su juo; kad atsisakę tokių šeimos ir kraujo sąvokų, kurios dalija, kuriame vieną Dievo Bažnyčią-Šeimą, visiems atvirą, kuri rūpintųsi tais, kurių didžiausi poreikiai. Tai nėra pirmiausia finansinių priemonių klausimas; pakanka dalytis Dievo tautos gyvenimu, pripažįstant viltį, kuri mumyse, nes esame begalinio Dievo gailestingumo liudytojai.
Iš esmės mūsų pašaukimas yra būti tobulais kaip dangiškasis Tėvas. Vienas iš šio tobulybės pašaukimo reikalavimų yra meilė priešams, kuri perspėja prieš pagundą kerštauti ir nepasiduoti nesibaigiančiam kerštavimui. Jėzus įsakmiai paryškina šį esminį krikščioniškojo liudijimo aspektą (Mt 5,46-47). Todėl Evangelijos darbuotojai visų pirma turi būti atleidimo kūrėjai, susitaikymo žinovai, gailestingumo ekspertai. Tokiu būdu galėsime padėti savo broliams ir seserims „irtis anapus ežero“, atskleisdami jiems mūsų jėgos, vilties ir džiaugsmo paslaptį, kurio šaltinis Dieve, nes remiasi tikrumu, kad Jis valtyje su mumis. Taip, kaip darė apaštalams duonos dauginimo metu, Viešpats paveda mums savo malones, kad ir mes eitume jas visur dalinti, skelbdami jo Žodį.
Pasibaigus pirmojo Advento sekmadienio Mišioms popiežius Pranciškus išėjo pasveikinti maldos vigilijai susirinkusius jaunuolius katedros šventoriuje. Apie jį papasakosime kitoje mūsų laidoje.
